Ar pasjansas naudingas smegenims? Ką sako tyrimai

Du ankstesni mūsų įrašai buvo apie skaičius: kaip dažnai žmonės laimi ir kiek išdalijimų apskritai galima laimėti. Šis – apie žaidžiančius žmones. Daugelis svetainių rašo, kad pasjansas „stiprina atmintį“ ar „apsaugo nuo demencijos“. Retai pasako, iš kur tai žinoma. Nuėjome tiesiai prie pačių tyrimų.

Trumpas atsakymas

Vyresni žmonės, kurie dažnai žaidžia kortomis, stalo žaidimus ir sprendžia galvosūkius, paprastai šiek tiek geriau išsaugo atmintį ir mąstymą nei tie, kurie to nedaro. Šis ryšys nustatytas ne kartą. Tačiau niekas neparodė, kad žaidimai yra jo priežastis. Pasjanso partija yra geras įprotis, o ne vaistas.

Kortų žaidimai ir senstančios smegenys

Žinomiausias tyrimas atliktas Škotijoje. 1947 metais beveik kiekvienas 1936 metais gimęs Škotijos vaikas mokykloje atliko tą patį intelekto testą, būdamas 11 metų. Po kelių dešimtmečių Edinburgo mokslininkai vėl surado 1 091 iš jų, tai Lothian Birth Cohort 1936, ir ištyrė jų atmintį ir mąstymą 70, 73, 76 ir 79 metų amžiaus. Jų taip pat paklausė, kaip dažnai jie žaidžia žaidimus, „tokius kaip kortos, šachmatai, bingo ar kryžiažodžiai“.

Tie, kurie žaidė daugiau, 70 metų mąstė šiek tiek geriau, net palyginti su kitais, kurie būdami 11 metų buvo gavę tokį patį rezultatą. O nuo 70 iki 79 metų jų gebėjimai silpo šiek tiek mažiau (Altschul ir Deary, 2019). Skirtumas buvo nedidelis: apie vieną balą IQ primenančioje skalėje per tuos devynerius metus. Didžiausias skirtumas buvo atminties, tačiau šis rezultatas buvo mažiau patvarus, kai mokslininkai jį patikrino kitais būdais.

Ko jis negali įrodyti: tai stebėjimo tyrimas. Niekas nebuvo paprašytas žaisti daugiau. Mokslininkai atsižvelgė į daug ką, pavyzdžiui, į intelektą vaikystėje, išsilavinimą, sveikatą ir socialinę klasę, tačiau patys rašo, kad be eksperimento „negalima daryti išvadų apie priežastinį poveikį“. Atkreipkite dėmesį ir į tai, kad kortos buvo skaičiuojamos kartu su šachmatais, bingo ir kryžiažodžiais.

Niujorke Albert Einstein College of Medicine komanda stebėjo 469 vyresnius nei 75 metų žmones, kurie neturėjo demencijos (Verghese ir kolegos, 2003). Per maždaug 5 metus 124 iš jų susirgo demencija. Skaitymas, stalo žaidimai, grojimas muzikos instrumentu ir šokiai buvo susiję su mažesne rizika. Mokslininkai kiekvienam skyrė balų: vieną balą už kiekvieną savaitės dieną, skirtą protą lavinančiam pomėgiui, pavyzdžiui, skaitymui ar stalo žaidimui. Kiekvienas papildomas balas buvo susijęs su maždaug 7 % mažesne demencijos rizika.

Ko jis negali įrodyti: demencija prasideda metais anksčiau, nei kas nors ją pastebi, ir gali paskatinti žmones anksti atsisakyti savo pomėgių. Mokslininkai bandė tai atmesti neįtraukdami žmonių, kurie galbūt jau turėjo ankstyvųjų požymių, ir ryšys išliko. Vis dėlto savo straipsnį jie baigė raginimu atlikti kontroliuojamus tyrimus, kurie parodytų, ar šie užsiėmimai tikrai apsaugo.

Jungtinėje Karalystėje tyrimas PROTECT kviečia vyresnius nei 50 metų žmones internetu atlikti atminties ir mąstymo testus. University of Exeter mokslininkai išnagrinėjo 19 078 iš jų, 50–93 metų amžiaus, ir paklausė, kaip dažnai jie sprendžia skaičių galvosūkius, pavyzdžiui, sudoku (Brooker ir kolegos, 2019). Kuo dažniau žmonės juos spręsdavo, tuo geresni buvo jų rezultatai, ir tai visuose 14 naudotuose testuose. Tos pačios komandos panašus tyrimas apie žodžių galvosūkius rado tą patį.

Ko jis negali įrodyti: testai buvo atlikti tik kartą, todėl negalime žinoti, kas buvo pirma. Galbūt galvosūkiai palaiko protą žvalų, o galbūt žvalaus proto žmonėms galvosūkiai tiesiog labiau patinka. Be to, savanoriai patys užsiregistravo internetu į smegenų tyrimą, todėl jie nėra tipiška grupė. Autoriai sako, kad reikia daugiau tyrimų, kol galvosūkius bus galima vadinti intervencija. Ir tai buvo skaičių galvosūkiai, o ne kortų žaidimai.

Kodėl „susiję su“ nėra tas pats, kas „sukelta“

Visi trys aukščiau aprašyti tyrimai rado tą patį: žmonės, kurie dėl malonumo naudoja galvą, paprastai išlieka žvalesnio proto. Tai gali turėti kelis paaiškinimus. Žaidimai gali padėti. Arba sveikesni, labiau išsilavinę ar mažiau vieniši žmonės gali ir daugiau žaisti, ir geriau senti. Arba pirmieji, dar nepastebimi smegenų pokyčiai gali padaryti žaidimus mažiau įdomius, todėl žmonės liaujasi žaidę. Geri tyrimai stengiasi į visa tai atsižvelgti, ir šie tai padarė, bet išspręsti gali tik eksperimentas. Todėl kiekviename iš jų rasite žodžius „susiję su“.

O kaip smegenų treniravimo žaidimai?

Vienai žaidimų rūšiai eksperimentų tikrai yra: smegenų treniravimo programėlėms, sukurtoms tam, kad jus padarytų protingesnius. 2016 metais septyni psichologai peržiūrėjo visus tyrimus, kuriuos pirmaujančios šios srities bendrovės pateikdavo kaip įrodymą (Simons ir kolegos, 2016). Jie rado daug įrodymų, kad žmonės tampa geresni žaidimuose, kuriuos treniruoja, mažiau įrodymų, kad jie tampa geresni atliekant panašias užduotis, ir mažai įrodymų, kad treniruotės padeda atliekant kitas užduotis ar kasdieniame gyvenime. Daugelis tyrimų taip pat turėjo rimtų trūkumų.

Pasjansas niekada nebuvo parduodamas kaip smegenų treniruotė, ir gerai. Jei žaidžiate dažnai, tapsite geresni žaisdami pasjansą: anksčiau pastebėsite ėjimus ir rečiau atsidursite aklavietėje. Ar tai padės geriau prisiminti, kur padėjote raktus, yra kitas klausimas, ir niekas neparodė, kad padės.

Trumpa pertrauka, kuri veikia

Kuklesniam teiginiui įrodymų yra daugiau. 22 tyrimų su 2 335 dalyviais apžvalgoje buvo nagrinėjamos dešimties minučių ar trumpesnės „mikropertraukos“ (Albulescu ir kolegos, 2022). Žmonės po jų grįždavo turėdami šiek tiek daugiau energijos ir šiek tiek mažiau nuovargio. Darbas po pertraukos nebuvo aiškiai geresnis, išskyrus paprastas užduotis, o ilgesnės pertraukos padėjo labiau.

Pasjanso partija puikiai tinka trumpai pertraukai. Solitaire Land svetainėje įprasta pergalė žaidime Tripeaks Solitaire užtrunka šiek tiek daugiau nei minutę, o žaidimuose FreeCell Solitaire ar Klondike Solitaire 1 Korta apie tris minutes (mūsų skaičiai). Apžvalgoje nebuvo tiriamas pasjansas. Buvo tiriamos pertraukos. Tačiau žaidimas, kurį galite baigti ir uždaryti, yra pertrauka, kurią lengva padaryti.

Žaidimai, stresas ir nuotaika

2008 metais East Carolina University matavo savanorių širdies ritmą ir smegenų bangas prieš ir po to, kai jie žaidė paprastą žaidimą arba ieškojo informacijos internete. Žiniasklaidos duomenimis, savanorių buvo 134. Universiteto teigimu, brangakmenių žaidimas Bejeweled sumažino fizinius streso požymius 54 %, palyginti su ieškojusiais internete; du kiti žaidimai to nepadarė, nors pagerino nuotaiką (East Carolina University, 2008).

Ko jis negali įrodyti: tyrimą apmokėjo PopCap, bendrovė, sukūrusi visus tris žaidimus. Jis nagrinėjo, kas vyko per trumpą žaidimo seansą, o ne per kelis mėnesius, ir vadovaujantis mokslininkas jį pavadino „pirmuoju žingsniu“. Tai įdomu, bet tai nėra stiprus įrodymas.

University of Oxford mokslininkai pasirinko kitą kelią. Užuot klausę žmonių, kiek laiko jie žaidžia, jie gavo tikrąjį žaidimo laiką iš pačių žaidimų bendrovių. Pirmajame tyrime su maždaug 3 200 dviejų žaidimų žaidėjais žaidimo laikas turėjo nedidelį teigiamą ryšį su gerove (Johannes, Vuorre ir Przybylski, 2021). Didesniame, su 38 935 septynių žaidimų žaidėjais per šešias savaites, žaidimo laikas praktiškai nieko nekeitė nei į gerąją, nei į blogąją pusę: vidutinis žaidėjas turėtų žaisti maždaug 10 valandų per dieną daugiau nei įprastai, kad pajustų bet kokį pokytį (Vuorre ir kolegos, 2022).

Svarbu buvo tai, kodėl žmonės žaidė. Tie, kurie žaidė, nes jiems patiko, jautėsi geriau. Tie, kurie žaidė, nes jautė, kad privalo, jautėsi blogiau. Ko jie negali įrodyti: tai buvo vaizdo žaidimai, o ne pasjansas, ir šie tyrimai taip pat buvo stebėjimo. Tačiau žinia paprasta: tai, kaip jaučiatės žaisdami, svarbiau nei tai, kiek laiko žaidžiate.

Nukrypimas: ką gali parodyti viena Klondike partija

Štai tyrimas, apie kurį žino nedaug kas. KU Leuven universitete Belgijoje mokslininkai paprašė 23 vyresnio amžiaus žmonių su lengvu kognityviniu sutrikimu (MCI: atminties ir mąstymo problemos, didesnės nei įprasto senėjimo, bet dar ne demencija) ir 23 žmonių be jo planšetėje sužaisti tris Klondike partijas; tai užtruko apie 17 minučių. Tada jie palygino, kaip žaidė abi grupės: kiek laiko užtruko, kaip dažnai atšaukdavo ėjimus, kiek ėjimų buvo klaidingi. 12 iš 23 jų apibrėžtų rodiklių parodė aiškius grupių skirtumus (Gielis ir kolegos, 2021). Antrame straipsnyje kompiuteris, apmokytas su tomis pačiomis partijomis, išmoko gana gerai atskirti šias dvi grupes (Gielis ir kolegos, 2021).

Tai mokslinis tyrimas, o ne testas. Grupės buvo mažos, o žmonės su MCI taip pat buvo vyresni ir mažiau pratę prie planšečių, į ką mokslininkams teko atsižvelgti. Autoriai sako, kad pasjansas kada nors galėtų padėti gydytojams laikui bėgant stebėti atmintį, greta tikrų testų. Prastai sužaista pasjanso partija nieko nepasako apie jūsų smegenis. Tokių būna visiems. Jei nerimaujate dėl savo atminties, kreipkitės į gydytoją.

Ko tai nereiškia

• Tai nereiškia, kad pasjansas apsaugo nuo demencijos. Joks tyrimas to neparodė.
• Tai nereiškia, kad kuo daugiau, tuo geriau. Oksfordo tyrimuose žaidimo laikas beveik nieko nekeitė. Malonumas žaisti – keitė.
• Tai nereiškia, kad pasjansas ką nors pakeičia. Fizinis aktyvumas, miegas ir laikas su kitais žmonėmis taip pat svarbūs.
• Tai nereiškia, kad pralaimėta partija yra įspėjamasis ženklas. Kai kurių išdalijimų apskritai neįmanoma laimėti.

Tai ar verta žaisti?

Jei jums patinka, taip. Žaiskite todėl, kad jums tai malonu, o ne todėl, kad manote, jog reikia. Pasinaudokite partija kaip trumpa pertrauka, o paskui atsistokite ir pasirąžykite. Retkarčiais išbandykite sunkesnį žaidimą, kad išliktų įdomu. Ir laikykite tai vienu geru įpročiu tarp daugelio. Būtent tam ir pritaria tyrimai, o tai nemažai.

Šaltiniai

1. Altschul DM, Deary IJ (2020; online 2019). Playing analog games is associated with reduced declines in cognitive function: a 68-year longitudinal cohort study. The Journals of Gerontology: Series B 75(3):474–482. pmc.ncbi.nlm.nih.gov
2. Verghese J et al. (2003). Leisure activities and the risk of dementia in the elderly. New England Journal of Medicine 348:2508–2516. doi:10.1056/NEJMoa022252
3. Brooker H et al. (2019). The relationship between the frequency of number-puzzle use and baseline cognitive function in a large online sample of adults aged 50 and over. International Journal of Geriatric Psychiatry 34(7):932–940. doi:10.1002/gps.5085
4. Simons DJ et al. (2016). Do "brain-training" programs work? Psychological Science in the Public Interest 17(3):103–186. doi:10.1177/1529100616661983
5. Albulescu P et al. (2022). "Give me a break!" A systematic review and meta-analysis on the efficacy of micro-breaks for increasing well-being and performance. PLOS ONE 17(8):e0272460. doi:10.1371/journal.pone.0272460
6. East Carolina University (2008). ECU study shows casual video games relieve stress (pranešimas spaudai; tyrimą finansavo PopCap Games). news.ecu.edu
7. Johannes N, Vuorre M, Przybylski AK (2021). Video game play is positively correlated with well-being. Royal Society Open Science 8:202049. doi:10.1098/rsos.202049
8. Vuorre M et al. (2022). Time spent playing video games is unlikely to impact well-being. Royal Society Open Science 9:220411. doi:10.1098/rsos.220411
9. Gielis K et al. (2021). Dissecting digital card games to yield digital biomarkers for the assessment of mild cognitive impairment. JMIR Serious Games 9(4):e18359. doi:10.2196/18359
10. Gielis K et al. (2021). Detecting mild cognitive impairment via digital biomarkers of cognitive performance found in Klondike Solitaire: a machine-learning study. Digital Biomarkers 5(1):44–52. doi:10.1159/000514105